Akvariumai prie upės

mes neturim į upę įbrist
prisisemti į burnas
melsvumo

akinančiai tolimo
dar tiems laikams

kai vanduo
buvo regėjimas


1996 viii 19 Klaipėda



Ežerožemė

neblunkanti pušų ir kryžių
užmarštimi
sėjančia generacijų
sėklą bliūkštančią

dienovandeny įsibridę
mes uodžiam jos mirtį
nemirę keičiamės

kaip vangaus
dūzgimo danguj
sugautas
pãgelmės indas
įtolsta į mūsų regėjimo
lauką platų

ir mes imame
augti iš druskų
įsispaudusių poženklin
saulės

kaip apakinti
gilūs šešėliai
ežerožemėn
mūsų prosyviais
veržtis


1997 ii 18 Vilnius /
2010 i 12 Ventspilis



Trijų navų eilėraštis

guoliais ginsime upių
gyvulius savo ganyklų
ėdančius viską iš skysčių

augalus ginsime skysčiais
skeliančius žalzganą sėklą
sėklą drenavusio tvano

vandeniu ginsime žmones
žmones su auromis upių
upių pastojusių ežerus


1997 vii 16 Klaipėda /
2010 i 12 Ventspilis



/ / /

žinau jog už nugaros iš tavęs man tik kvapas
andainykščio vandens neišsemtas buvimas
iš properšų beriančių žūvantį žvilgsnį
jis trupa lėtai ant gęstančio ledo

mes vejamės tolstančią liniją kranto
ir veriame atvirus miško kelius
mes purename dirvą per iškirstą dangų –
gelsvas mėnuo mus pamena baltą rugpjūtį


1997 iii Vilnius /
2010 i Ventspilis



Neišeitagrįžčiai

i

į sietuvas tik primirštas
nutūpdintas buvau
kriauklamedžio –
ilsėjaus verpdamas
o verkdamas ilsau
užpilto miško navose
vaikų belsmu
pažadintas ant aukšto
kinivarpos ir steverio

į sietuvas tik primirštas
įtvindytas buvau iš sapno kalno –
lytėjau plaukdamas
o plaudamos
ledėjo mano rankos –
iš jų tik armatūros liko


ii

ant samanų
raudonos pėdų įmynos –
geriantys mūs vasaros atspindžiai
spanguolių sunkoje


iii

rankų atodangos kūnuose
ant aukšto prigulusios pievos
ant veido mūsų
į alksnių staklynus tik grįžtantys –
gilyn vasaron – tvinksniais
ašarotam priesmėly –
sietuvose
lyglaukių karpiai


1997 i 29 Klaipėda /
2010 i 15 Ventspilis



Duburio kapo kalnas

mažas kápe –
įkrovoj

mažas broli –
karste

mamutai
iš šiaurės

boružės –
mūsų

mes viešpaties valioje

kildinti
iš malūnsparnių --

kruvinas
kãlne

auka –
ir tavo dubenys

miestą
peraugs

mus
užustos ---

nematysime
plytinių

įpilietintų nebūties monolitų –
vilnelėj --

lijo –
ir mes pasimiršom

-------

kas liko –
nieko nerasta

kruvinas
kãlne

kãlne
duburio


1997 iii Vilnius



Atoslūgio rūmas

slink–link
šviesaus atoslūgio garbanos
vėsaus vėsaus balto
pumpuro
puraus praregėjimo seilių

plauk–lauk
nuo uždžiūvusio kranto
juodo ir drungno ungurio
stiklo pelekų
klampaus gintaro
judesio

stok–
rūmas jau miręs
romos ir marios
aptrauktos galvijų
liūdesiu – negyvent
žmonės susiruošė –
išdraskytu audiniu burės
apvijom išrautom valtelės motorai

kartok–
sruogas sutrauktas
šviesaus neviltingo atoslūgio – jūrą
jūrą
išvirkščio kalno


1997 viii 02 Klaipėda /
2010 i 08 Ventspilis



Kamilis laukia grįžtančio apynio

ramunėlių arbatos
netekties
amo ir maro
grįžtančio apynio

siūbuoklių
pavasarinių gėlių
užpiltų pakaruoklių
užu kalno
geriančio --

viskam kilti
iš ankšto dubenio
laikas ir mums
aš ir tau --

vimdantis skysčių
artumas
katarsio
vėjuje girgždantis
kalnas
įsliuok į jo atgailą –
tapsi
baltas

laikas ir mums
aš ir tau

aš ir tau
puodelį karšto
yrančio skysčio
puodelį puokščių
ramaus miego

užmaršties tirščių
(seno
žmogaus rankos
per sietelį
košiančios
sugrįžimo
emulsiją)
užmaršties vandens
paunksmių
vangaus ir juodo
apynio

laikas ir mums
aš ir tau --
užu kalno
kitas
statesnis –
geriantys mudu

aš ir tau
puodelį
kamili


1997 iv 14 Vilnius



/ / /

denatūratai žydinčių rankų
ima pilyn upėmis
nešti
skardaus vieversio riksmą:
verski dabar prisimint
mano guolyje gęstančią prãgentį
verski jaurinį požemį
išmylėt karsto šukę
vienatinę
--
mėlynas žydintis skysti –
man gyvastį


1997 v 06 Vilnius /
2010 i 09 Ventspilis



Maža mano artimas

i

išpažinties lapų tetrokštu nukritusių rudenį belstis
ir tau nebebus atiduota nė kvapo kuriuo teturėjom
išeit išum užkardos išum gelstančios ódos tetrokštu
įsismelkti žaibolaidžiais atsiverti medžio malda
nuo pastolių ir permerkti saulę akis nuaidės
tik iš ilgesio blizgesio jau nebebus a nė raidžių
tik skaitmuo virš rudens tik sesuo
tiktai vienišas artimas
baltu


ii

savo žvilgsniu languos ne iš vakaro
tavo žodžiuos ir dar nuobliuotuos
su spinduliu nuodėmes migdos
ir vaikystės kraitelė
ten sapnų karalystės gyvena
kriauklių aidais atminimas kadais
viešpatavusios jūros
ji girdis tik tiek
jog maža


baltu ant balto

kažkas užrašyta kažkas išstuksenta ir tu
pokekės medi ir tu išsileidai kaselėmis
genamas vėjo eilėdaros replių
ant grindinio balto tik sniegas
ant popieriaus lapo tik pienas
tik burės tetrokštu jūros putėsiais
sugrįžti ir miręs esu
vieniša


1997 Vilnius /
2010 i 15 Ventspilis



Gulbių baltumas vasarą

du tūkstančius kartų aš apkabintas
du tūkstančiai vaisių man pavogta
obelis nebemano skaisti
sulaužytais vartais
nemano šakelė iš pieno
ir niekas dabar nenuplaus
mano lieptų kiautų krauju
iš molingųjų žemių iš sapno
pasruvusiuos melduos
medynuos už keleto tvinksnių
tankmėj už keleto tvanksčių
niekas žiemos nepamelš
nuvarytos vasarą margės
mergelės švenčiausios
aš apkabintas du tūkstančius kartų
aš apvogtas apvogtas
baltu skreitu baltu diemedžio pjūklu
plevenančiom burių akim
išėsdintom druskų
aš parištas priblokštas praloštas
rytą po kybančiom upėm
virš tilto garuojančio
laukti man plakti ar likti
jau pamuštas peršautas puslapis mano
šioj knygoj aš gulbė
ir kaminas kresnas ir laumė ir lama
aš gilumai įsriegtas dumblas
blusa aš užčiauptas krioklių kosulys
virš vandens aš užmušiu aš
nekenčiu šiaudas plasnojanti
čerpė ir plytos ir lentos kablys
ir skustuvo geležtė sugižusiam piene
ruduojantis viesulas skardžio odoj
įsimetus kandis subadytame palte
aš liaudis nemenas negėris
ir tėviškė vikšro valkšnumas ir briedis
įbridęs į eketę kalbantis telkinius
kvepiančiai žuviai sudygusiuos kluonuos
aš petnešos kartuvių kraitis
ir kuparas atdaras vėtroj –
nutrauktas man rūtų darželis
atimta nebaltybė


1997 v 15 Vilnius /
2010 i 09 Ventspilis



Trumpėjanti spalva

teaptinsta galulaukėj
tvenkinio akys
pražydravusios
ajerus švendrus
ir medplaustį –
siuvančio vaiko
vaivorykštę;
batraištį


1997 vii 11 Klaipėda



Mirus parva

vilkapis
pusdėžė
patamsėmis
apznagutinta
žiogių tvykstelėjimais
žaibeliais
iš nilo iš lino
šis kūdikis
subangavo
varnapelkėm sukarkė
pakulos prakuros
priešaušriu
dingo
kuparas iš neklotos verdenės
papliuro
ant kranto asiūkliai vijokliai
rankelės -- --

mus nubaudė viešpats
lyg žirnius
išbėręs į girnas
jau įsuktas skundino skysčio
srovele apmazgotus
drobule apkarmulintus
regulos numarintus
per plyšį jos sakramentas –
diemedžio putos mums dribo
iš stigmų -- -- ---

stogastulpio dievomotinoj
vienatinis vilkas
paišinas nešinas
vaikelio kilmės veideliu:

„mano auka, pilna graudulio, yra iš dangaus,
kitaip kalbant, iš ten, kas yra viršum vietos šitosios“

nušvitimo mūsų laukimas
nušvitimo mūs pieva pairusi bevaisė
žemė
jau mūsų vaitojantys skysčiai išgarinti
atsitraukusi jūra
į ežerus
ežerams dabar gyventi
virš mūsų


1997 vii 27 Klaipėda /
2010 i 09 Ventspilis



Paaiškinimai:

„Parva“ prūsų kalba reiškia tėkmė, srovenimas.
Kitais šaltiniais – spalva, dažai (iš vokiško žodžio farbe)
ar šventė (sanskritas)

Citata paimta iš Egipto „Mirusiųjų knygos“, VI dalis
(vertė Sigitas Geda)

Antras pataisytas skaitmeninis leidimas

Pirmas leidimas:
Tomas S. Butkus. Ežerožemė (eilėraščiai ir planas). Vilnius: Vario burnos, 1997