Neįmanomybė

tekstas kaip neįmanomybė atsiranda be valios pastangų, – vos tik pamanai darantis tai, ko neturėtum daryti.

tekstas nėra kūnas, antraip jo autorius būtų ištiktas keršto ir užgestų kankinamas spazmų kraujo klane; nėra jis ir daiktas, skirtas glostytis iki ištirpimo. ši flanelinė meilė tekstą daro atgrasų, tartum agrastų krūmas krepšinio aikštelėje. jis taip pat nėra karo kultuvė, autonominiam žemės paviršiuje kultivuojanti savo išrastus priešus. nėra didesnio priešo nei pats don‘t kichotas. nebent turite tikslą kliudyti, – tuokart tekstas tam tiks. gali manyti tekstu liejantis įtūžį – politikai, poetams ir laikmečiui (sloikmetis – būtų geresnis dalykas). ir jei palengvėja, manaisi atlikęs neįmanomą daiktą. patį blogiausią: neįmanoma nėra neįmanoma.

jei tekstas niekam netinka, telieka jis zebrui. vieninteliam pereinamojo laikotarpio padarui pavarde stilius. šis stilius – vienintelis stilius, kurio apibrėžimą gali pasidaryti pats. tiesą pasakius, tu neturi kitos galimybės. nes jis egzistuoja kaip vietinis visumos pakaitalas, visumos, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo to ar mes ją suvokiame ar ne. kuri pasireiškia kaip daugkartinė neišbaigta realizacija: galimybė užpildyti veją raudonais azalijų krūmais – kiekvieno berniuko svajonė; išrasti naują pitagoro teoremą – kiekvienos mergaitės gyvenimo tikslas. ir nors šie merniukai bergaitės tėra berniukų ir mergaičių pakaitalai, visuma kaip stilius negali jų nebauginti. bauginti tokia tuštuma, kuri slepiasi patirčių dugne, pirmadieniais, kvepiant dangui. nes bauginantys masina: visos mašinos, dideliame greityje patiriančios su savo keleiviais orgazminį aplinkos sulėtėjimą, yra tartum tekstas, sėdintis baltame ekrane, juodų dūzgiančių spiečių klaksėjime.


2005