Konkrytai
(konkrečiosios poezijos metmenys)


Pasaulis

Klasikinis apibrėžimas: nėra
Kitas apibrėžimas: pasaulis yra poetinė materija.


Poezija

Klasikinis apibrėžimas: eiliuotų ir neeiliuotų lyrinių literatūros kūrinių visuma.
Kitas apibrėžimas: kolektyvinės atminties forma, iškylanti į kasdienybės eterį kaip egzistencinė poeto patirtis. Eilėraštis – bendrinė poezijos forma ir simbolinis matavimo vienetas. Klasikinė poezija plėtoja ir tobulina klasikines poezijos formas (baladė, limerikas, poema, sonetas ir t. t.), formuoja poetinės tradicijos mokyklą. Konkrečioji poezija kuria naujas poetines formas, atnaujina klasikinės poezijos erdves.


Poetas

Klasikinis apibrėžimas: poezijos kūrinių autorius.
Kitas apibrėžimas: pasaulio kaip materialiosios (vietų, objektų) ir nematerialiosios (reiškinių) substancijos atsinaujinimo (perkodavimo) programų kūrėjas (išskirtiniais atvejais galintis atlikti ir „centrinio serverio“ administratoriaus funkcijas).


Konkrytai

Klasikinis apibrėžimas: nėra
Kitas apibrėžimas: konkrečioji poezija yra pasaulio kaip konkrečią fizinę, o tuo pačiu ir metafizinę struktūrą turinčios erdvės, materializacijos forma.


Ištakos

„Konkrytų“ ištakomis reikėtų laikyti:

1. Senovės kultūrų rašytines formas (šumerų logogramas, kinų orakulų kaulus, egiptiečių hieroglifus, indų rašmenis)
2. „Makaroninės“ viduramžių literatūros formas
3. Modernistinius konkrečiosios poezijos ir konkrečiosios muzikos sąjūdžius
4. Naujųjų medijų kalbą


Sampratos

Konkrečioji poezija:
„Abstrakčiojo meno kryptis, grindžiama išgrynintu akustiniu arba vizualiniu efektu“
(Vytautas Kubilius, ~1980).

Konkrečioji muzika:
„Ankstesnioji muzika yra iš dirbtinai sukurtos medžiagos, išreikšta natų simboliais ir atgyjanti tik su atlikėjų pagalba. Instrumentinė ir vokalinė muzika yra abstrakti, o konkreti tik tokia muzika, kuri, kaip ir medžiaga, esti mus supančiame pasaulyje. Tik ji gali būti teisinga, nes jos nereikia nei išgalvoti, nei užrašinėti, nei, galų gale atlikti.“
(Pierre Schaeffer, ~ 1950).


Koncepcija
(poetinės materijos plėtojimo (konkretizavimo) kryptys)


EILĖRAŠTIS YRA DAIKTAS

Eilėraštis kaip fizinė materija arba kūnas, kurio vienintelė substancija – medžiaga, iš kurios jis yra padarytas.
Eilėraštis / daiktas įkūnija buvimo-sau arba neprimygtinio funkcionalumo idėją.
Poetinė kalba kuriama taktilinėmis priemonėmis.


EILĖRAŠTIS YRA STRUKTŪRA

Eilėraštis kaip nematerialioji substancija, apimanti:

1. Daiktų seką (Leibnizo laikas ir monadų koncepcija)
2. Analogo principą (atsikartojančios pamatinės struktūros)
3. Kultūrinių sąsajų kalbą („new media poetry“ ir hipertekstualumas)


EILĖRAŠTIS YRA ERDVĖ

Eilėraštis kaip geopoetinės sistemos reprezentacija, kuri remiasi:

1. Kalba
2. Kultūra
3. Geografija


EILĖRAŠTIS YRA GARSAS

Eilėraštis kaip omens spengsmas, kylantis iš žmogaus nervinių ląstelių ir kraujotakos sistemos. Pirminis šaltinis stiprinamas vokabuliariniame aparate ir siunčiamas į aplinką moduliuotomis garso bangomis. Homo sonorus alternatyvios poetinės mokyklos bazė.


EILĖRAŠTIS YRA VAIZDAS

Eilėraštis kaip regimasis pasaulio paviršius. Šio pobūdžio kūriniams būdinga išplokštėjusi erdvė. Poetinis eilėraščio pagrindas – tekstas ir prasmė – sulydomi į vientisą neverbalinį monolitą.


EILĖRAŠTIS YRA KODAS

Eilėraštis kaip komunikacijos ir informacijos kaupimo bei perdavimo forma. Klasikinė poetinė tradicija šia plėtojimo kryptimi turėtų pasukti jau netolimiausioje ateityje.


2010



Poetinis Druskininkų ruduo, 2010 m.