Falokagatija

Kaip amžini lygumų autsaideriai. Kaip monstras kurio regėjimą paralyžiavo blyški rudens saulė. Kaip kaguliarų kapai – saugyklos poetams su kapišonais. Kaip tie, kurie žino – tie, kurie niekada nebijo prasitarti bijantys mirti, nes neprisimena kaip tai atsitiko. Kaip amžini lygumų gyvuliai dezinfekuotame laikmetyje, sulyto asfalto perpektyvoje. Kaip garuojanti jų mėsa, nusidriekusi per visą literatūrinių lentpjūvių šalį. Kaip vabalai, ropojantys telemoterų šlaunimis. Kaip sėkla ant betono plytelės. Jeruzalėje. Okupuotoje civilizacijoje. Mieste prie musėtų kryžių. Laikinoje mūsų susitikimo vietoje. Kaip aš, pasiilgstantis kitos istorijos pusės arba jūs – laukiantys mūsų minčių neatitikmens mano eilutėse, tų pačių žodžių skirtingose vaizdo juostelės pusėse. Kaip tradicija, radioaktyvioji simetrija kaulų kalcyje. Kaip pigus socbarokas, ėdantis katedrų, kryžkalnių ir rašytnamių auras. Kaip duslus krebždesys už durų, kur kiekvieno, rašančio savąją pavardę auksinėmis raidėmis, kaktą išmuša baltos prakaito dėmės. Kaip baimės kaina, pranokusi baimės kalbą autsaiderių rankose, vyniojančiose nesibaigiančius popieriaus ritinius. Kaip nemirtingi nobelių kosuliai, primenantys nemirtingumui apie save – dolerio dulkėje, premijų reumate, antologijų onanologijoje – erdvėje, kurioje žaliuoja kolektyvinės sąmonės penis – paminklas kitai gyvenimo logikai, monstrui – muilo burbului. Subkultūriniam submarinui, šv. Insaideriui. Kažkur apie šias vietas ir baigėsi istorija. Iš atminties bloko išmetusi tuos, kurie jos nepažino. Nors ir įtarę, jog mūsų kalba virto nuosprendžiu mums. Mūsų kalte ir skleroze. Mūsų naujuoju pasauliu. Beje, kas neseniai ir buvo mums pažadėta – kaip idealas, vangiai besiiriantis blyškion rudens saulėn, kol ji dar nesustabdė isteriško mūsų juoko, padrikos rankų gestų kalbos ir inercijos tradicijos plotuose.

Bet netgi tada, kai grožio prasmė baigiasi, grožis ir prasmė lieka. Tiksliau prasmės metafizika, jugianti senąjį ir naująjį pasaulius. Tegu ir nepriklausančius privačiam mūsų laikui – liudininkų išgąsties dėka likusiam šiurpių kasdienybės įvykių anapusybėje. Tegu ir praradusiems tylos stygas, grožio vertinimą.

Neturi kitos išeities kaip tęsti šį tekstą, surankiotą iš visai nieko bendro tarpusavyje neturinčių kalbos raumenų, kad jis imtų plėstis, įgauti netikėtus pavidalus. Kartais sustingdamas visų akyse, kaip karščio nualintas gyvulys, kaip materija, praradusi formą ir turinį, kaip debesis, paniręs į nesibaigiantį rūką (kad tu prasitartum jog tai vienas ir tas pats). Kaip apdujus minia prie sinusitinio homunkulo ruporo, kaip bereikšmiai mentai, dulkinantys viens kitą sunkia prievole tėvynei ir dar sunkesne meile artimui. Kaip mokslo tarnautojai akademinėse tupyklose su paskutine popieriaus skiaute (prezidentas neseniai prisiminė jog akademija be abejo yra istorijos liudytoja), kaip seimo apaštalai nežinomoje nežinomų barikadų pusėje. Bronziniais peniais bronzinėse pisuarų epitafijose, kaip miesto įkūrėjo vestuvių liudininkai atminties orgijoje su mūsų tekstų kapais.


1999



„Literatūra ir menas“ 1999 04 21
„Archiforma“ 1999/2